Išganymo pažadas
1„Paguoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas, – paguoskite ją!
2Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai,
kad jos lažas baigėsi,
kad jos kaltė išpirkta,
nes ji dvigubai atsiėmė iš VIEŠPATIES rankų
už visas savo nuodėmes“.
3Pasigirsta balsas:
„Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią!
Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!
4Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas,
kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta.
Uolėta žemė pavirs lyguma,
kalvotos apylinkės – slėniais.
5Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta!
Visa žmonija drauge ją išvys,
nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“
6Pasigirsta balsas: „Skelbk!“
Atsakau: „O ką man skelbti?“ –
„Visa žmonija – kaip žolė,
jos gražumas – kaip laukų gėlės.
7Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,
kai tik VIEŠPATS pasiunčia joms vėją.
Tikrai žmonės – tik žolė.
8Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,
bet Dievo žodis tveria amžinai“.
9Užlipk ant aukšto kalno,
džiugiosios žinios skelbėjau Sione!
Galingai pakelk savo balsą,
gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!
Skelbk, nebijok!
Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“
10Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe,
o jo ranka – valdinga.
Atlygį jis turi su savimi,
o algą moka į priekį.
11Kaip piemuo ganys jis savo kaimenę,
savo rankomis surinks ėriukus,
nešios juos prie krūtinės
ir švelniai vedžios vedekles.
Kūrėjo galia išganyti
12Kas savo kaušu paseikėjo marių vandenis,
kas sprindžiu pamatavo dangaus skliautą?
Kas saiku atseikėjo žemės dulkes,
kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus
ir svertuvu – kalvas?
13Kas gali pasakyti VIEŠPAČIUI, ką jam daryti,
pamokyti jį ar duoti patarimą?
14Su kuo jis tariasi, kad žinotų, ką daryti?
Kas išmokė jį teisingumo tako
ir parodė jam išminties kelią?
15Štai tautos jam – lyg lašas kibire,
lyg dulkės ant svarstyklių.
Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip krislai.
16Libano medžių neužtektų aukurui pakurti,
nė jo gyvulių – deginamosioms aukoms.
17Visos tautos jo Artume – niekų niekas;
jas Dievas laiko visiškai nieku!
18Į ką jums bus panašus Dievas
ir kokį jo paveikslą susikursite?
19Į stabų statulą, meistro nulietą,
auksakalio paauksuotą
ir sidabro grandinėlėmis apvedžiotą?
20Kas nuskurdęs, tas pasirinks nepuvų šilkmedį
ir susiras nagingą meistrą,
kad pastatytų nedūlų stabą.
21Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote?
Argi tai jums neskelbta nuo pradžios?
Ar jūs nesupratote?
Nuo tada, kai buvo padėti žemės pamatai,
22jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės,
ir jos gyventojai jam atrodo lyg žiogai.
Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida,
išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui.
23Didžiūnus jis paverčia nieku,
o žemės valdovus – tuščiu burbulu.
24Jie vos pasodinti, vos pasėti,
jų kamienai vos žemėn įleido šaknis;
jis kvėpteli ant jų, ir jie nudžiūva;
viesulas juos nuneš kaip šapus.
25„Su kuo palyginsite mane? Su kuo sulyginsite mane?“
– sako Šventasis.
26Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes!
Kas jas sukūrė?
Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja
ir šaukia kiekvieną jų vardu.
Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos
nė viena nedrįsta neateiti!
27Jokūbai, kaipgi tu gali sakyti,
Izraeli, kaipgi tu drįsti skųstis:
„Mano kelias paslėptas nuo VIEŠPATIES,
mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio?“
28Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs?
VIEŠPATS – amžinasis Dievas,
visų žemės šalių kūrėjas.
Jis nepailsta, nepavargsta;
jo išmintis neištiriama.
29Nuvargusiam jis duoda jėgų,
bejėgiui atšviežina gyvastį.
30Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta,
vaikinai klupte klumpa,
31bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas,
pakils tarsi erelių sparnais,
ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.
